Narkotizuojanti disfunkcija

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite.

Narkotizuojanti disfunkcija – teorija, jog masinei žiniasklaidai suteikus didžiulį kiekį tam tikros informacijos, žmonės jai tampa apatiški. Ši sąvoka pirmą kartą panaudota 1957 metais amerikiečių sociologų Paulo Lazarsfeldo ir Roberto Mertono straipsnyje „Masinė komunikacija, populiarus pomėgis ir organizuotas socialinis veiksmas“.^[1] Šiame straipsnyje autoriai sako:

„<...> masinė žiniasklaida dvidešimto amžiaus amerikiečiui padeda atsiriboti nuo pasaulio. Dėl to, didžioji dalis žiniasklaidos sukelia tik paviršutinišką susirūpinimą visuomenės problemomis, ir šis paviršutiniškumas dažnai sukelia masinę apatiją.

Susidūrimas su tokiais informacijos kiekiais dažniau narkotizuoja, o ne suteikia jėgų imtis veiksmų. Laikas, skiriamas skaitymui ir klausymui, didėja ir laikas, skiriamas organizuotam veiksmui, mažėja. Individas skaito pasakojimus apie problemas ir gali net kalbėti apie alternatyvius jų sprendimo būdus, tačiau tai neužmezga ryšio su realiais socialiniais veiksmais. Šis pilietis gali džiaugtis savo didingu susidomėjimu visuomenės problemomis, tačiau jis nepastebi to, jog atsiribojo nuo sprendimų ir veiklos.“

Anot autorių, individai, susidūrę su infomacija ir pranešimais apie įvairias problemas, turi nemažai žinių ir gali laisvai diskutuoti apie jas ir tiki, kad taip padeda jas spręsti. Žmonės nesuvokia, jog tiesiog domėdamiesi arba dalyvaudami diskusijose, jie niekuo neprisideda prie tikro problemos sprendimo.

1. ↑ „Mass communication, popular taste, and organized social action“ (www.irfanerdogan.com/dergiweb2008/24/13.pdf)